Kyumeikan Kendo mokykla

Vasario 12 dieną norime pakviesti visus atvykti į Birštoną, miestą, kuris minimas XIV amžiau Prūsijos kronikose. Dvidešimt 1384-1402 m. kryžiuočių žvalgų pranešė apie Lietuvą, kurioje yra „sodyba ties sūriu vandeniu“ vadinama Birsten, Birstan su gerai įtvirtinta medinė pilimi ant stataus Nemuno skardžio!
Vedami Birštono Mero pavaduotojo Juozo Aleksandravčiaus energijos, mes organizuojame pirmą renginį iš ciklo: “Japonijos diena Lietuvoje”. Ketinimai tiesūs: supažindinti visus norinčius su Japonija, lietuvių, gyvenusių Tekančios saulės šalyje akimis bei potyriais.
Fotografas Mindaugas Armonavičius, japonologė Gabija Kaunelienė, Japonijos arbatos ceremonijos asociacijos narė Raimonda Strazdienė, supažindins susirinkusius su šios šalies tradicijomis, Kyumeikan Kendo mokyklos auklėtiniai su kardo menu – Kendo.
Vasario 12 dieną, 13.00 val., jaukiuose Birštono bendruomenės namuose Mindaugas pristatys savo fotografijų parodą “Harmonija”.
“Tai buvo pirma šalis, iš kurios man nesinorėjo namo. Turbūt taip pasakojant būtų galima prirašyti daug, bet trumpai galiu pasakyti, kad šiose nuotraukose  kiekvienas pamatys tai, ką norės pamatyti, o aš pabandžiau  parodyti tikrąją Japoniją, į kurią norisi man grįžti ir grįžti”
13.30 val. Gabija supažindins su tušo gamyba, teptuko laikymu ir tiesios linijos charakteriu ant ryžių popieriaus. Galėsite išbandyti savo linijos tiesumą.
„Norėdamas gražiai parašyti, iš pradžių savo sieloje turi išjausti, medituoti tai, ką norėsi parašyti. Jei paveikslas netrūkinės, parašyti pavyks gerai”
14.30 val. Raimonda pademonstruos arbatos ceremonijos eigą ir paaiškins elgesio principus ceremonijos metu, paragausite neįprastos žalios arbatos skonio.
“Tai labai estetiškas renginys – gražus ir dvelkiantis ramybe. Tai primena meditaciją. Nors kartais žmonės man sako, kad jiems pritrūktų kantrybės, bet tai ir teikia šiam ritualui grožio, nes viskas vyksta ramybėje, meditacijoje, tyloje.”
16.00 val. Birštono gimnazijos mažojoje sporto salėje lauksime visų norinčių pamatyti Kendo, senosios Japonijos kovos meną su kardais.
Renginys yra nemokamas.
Šilti ir jaukūs bendruomenės namai nėra dideli, dėl to norintys patekti, turėsite registruotis. Turime ribotą kiekį dalyvių ir žiūrovų sėdimų vietų. Kaligrafijos užsiėmimuose: 10 vietų skirtų dalyviams, žiūrovams – 30 vietų. Arbatos ceremonijoje: 6 vietos dalyviams, 34 vietos žiūrovams.
Norintiems dalyvauti, išankstinė registracija el. pašto pagalba: kendo@kendo.lt Nurodykite savo vardą, pavardę, amžių, telefono numerį bei pageidaujamą užsiėmimą. Registraciją patvirtinsime telefono skambučiu.
Taip pat vasario 11 – 12 dienomis Birštone vyks Kendo praktika, kurioje laukiame svečių iš Kaliningrado, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos. Detali informacija apie renginį mobilaus telefono numeriu 867881400

Diena praleista Santariškių klinikoje, paliko vėl minčių.
Viena linija storesnė, kita plonesnė. Vėl naujas bandymas. Kita, per mažai dėmesio gavo iš teptuko, liko sausa, tušo per daug, išsiliejo, vėl viskas iš naujo. Ir taip kiekvienas ir kiekvieną kartą.
Šiandien žmonės sėdėjo prie vieno stalo, darė visi tą patį. Kartu bandė pažinti save tušo gamyboje ir per teptuko laikymą virš ryžių popieriaus. Pasibaigus užsiėmimo laikui, durys užsidarė ir vėl viskas gryžo į savo vietas. Vieni tapo pacientais, kiti medikais. Jie vėl vienas kitu pradėjo rūpintis. Vienas kito sveikata.
Pirmoji mūsų pažintis su šiais žmonėmis prasidėjo vaikų klinikoje. Mus pasitiko Rita. Žmogus, kurio dėmesio ir šilumos nestinga kiekvienam mūsų sutiktam vaikui koridoriuje ar palatoje. Visus pažysta vardais, visų žino istorijas, kiekvieną pakalbina, jei reikia paguodžia ar padrąsina. Mūsų pasiruošimas prasidėjo lengvai, teptukai, padėkliukai, popierius, tušas, akmeniniai tušo indai maišymui, įprasta jau veikla. Sutartu laiku pradėjo rinktis vaikai su mamomis. Tai ką matėme ir patyrėme šiandien, turėsime savo vaikams kurie lanko Kendo ką pasakoti.
Vaikai nedrąsiai sėdosi prie stalo su savo mamomis ir auklėtojomis. Akies krašteliu sergėdami kiekvieną judesį savo palydovo. Gabijai pradėjus pamoką, visi klausėsi labai įdėmiai ir susikaupę. Tik vienas berniukas, sėdėjo su mama ant minštasuolio, visą užsiėmimo laiką, nepakilo ir neprabilo, stebėdamas vieną tašką išsėdėjo ištisas dvi valandas. Pasirodo vaikas iš reanimacijos tik trečia diena. Mergaite iš onkologjos skyriaus, keturių metų berniukas su dideliu nudegimo laipsniu ir kateteriu kakliukyje. Galima vardinti dar daugiau ligų, bet ar reikia? Geriau pamatyti, kad galėtume perduoti žinią visiems, kaip mes gerai ir laimingai turime gyventi, dėl to, kad esame sveiki. Daug kas to neįvertina, gaila… Vaikai ligoninėje gal neįvertina to kas atsitiko, bet stebint esančius šalia tėvus, tai didelės pagalbos reikia jiems, kaip ir gydytojams, kurie kartais turi būti plieninių nervų, gerais psichologais, kad prie esamų aplinkybių sugebėtų atlikti savo pareigas. Tai tikrai nelengva. Galima pagirti ligoninės vadovybę, už puikiai įrengtas palatas, koridorius, vaikų kambarius. Malonu girdėti, kada auklėtojos džiaugiasi naujais žaislais, technika skirta vaikams. Kaip ir rėmėjais, kurie ėmė ir pakeitė visus vaikų ligoninės langus. Bet ar tai atstos žmogiškumą, tai klausimas vertas antrojo puodelio arbatos.
Pietūs, trumpa kavos pertraukėle ir su Gitanos pagalba, mes pasiekėme suaugusiųjų reabilitacijos patalpas.

Vėl įprastas pasiruošimas: teptukai, padėkliukai, popierius, tušas, akmeniniai tušo indai maišymui. Renkasi žmonės, mokomės laikyti teptuką, sukurti tiesias linijas, suprasti hieroglifo pradžią ir pabaigą. Visi pasiruošė rašyti žodį – sveikata.
Nepasigamino tušas, teptukas per daug lieja, popierius sušlapo, tušas liko ant rankų, nenusivalo, netiesi linija, popierius ne toks, kodėl nesigauna, atsibodo…Buvo žmonių, kurie taip pasielgė, buvo, kurie negalėjo susitaikyti su tuo, kas įvyko su jais ir kodėl jie atsidūrė šiame skyriuje.
Bet buvo žmonių, kurie kabinosi į gyvenima. Vėl ir vėl ėmė naują popieriaus lapą, vėl bandė piešti tiesią liniją. Vėl ima ir trina tušą, netinka spalva, vėl naujas ryžių popieriaus lapelis, vėl naujas bandymas. Prie tokių žmonių stovėjome ir stengemės padėti jiems. Nevaldo dešinės rankos kuri turi laikyti teptuką, žmogus ima ją su kaire ir laikydami abiems rankomis teptuką rašo žodį – sveikata. Čia tai dvasia.
Mums beliko stebėti ir gėrėtis tuo kas vyko šiandiena mūsų aplinkoje.
Mes gėrėjomes medikų atsidavimu savo darbui, kūrybiškumui ir priėjimui prie įvairių situacijų. Kaip reikia pažinti savo pacientus, kad jie patikėtų medikais ir ateitų pas mus piešti japoniškų hieroglifų?
Dėkojame Gitanai Letukienei kuri patikėjo mūsų gerais ketinimais, surengti pirmąją metų kaligrafiją Santariškių klinikoje. Ritai Gervinskienei, kuri ne tik pasirūpino renginiu, bet ir aprodė vaikų ligoninę. Neringai Marčiulynaitei už laiką, kurį skyrė mums kartu su suaugusiai reabilitacijos skyriuje.
Na o šiandien Gabija pasidarė geriausią dovaną gimimo dienos proga. Ji perteikė žinias žmonėms, kuriems piešimas ant ryžių popieriaus paliko mažą viltį pasveikti greičiau. Kiek žmonių gyvens su šia viltimi, mes nežinome, bet svarbiausiai yra geri ketinimai. Gabija parašė asmeniškai japonų kalboje žodį sveikata ir keikvienam ligoninės vaikų skyriui padovanojo raštą ryžių popieriuje.
Artrodo mums, kad kažką padarėme gero, bet geriau tiktų žodžiai, mes gavome pamoką, kuri parodė, kad yra žmonių, kurių gyvenimas gali būti ir toks kokį matėme mes. Turėdami tokią patirtį, mes pasidalinsime ja ir su mūsų artimaisiais. Patiko viena moteris medikė, kuri pasibaibus pamokai pati prisėdo prie popieriaus ir su teptuku rankose, po pirmojo parašyto hieroglifo tarė: “tam reikia drąsos, kad parašytum vieną hieroglifą, reikai drąsos, kad padarytum paprastą dalyką”.
Ir pabaigai, jeigu kiekvienas padarytų tik tiek kiek jis gali padaryti dėl kito ir tai būtų labai daug. Kviečiame visus, kurie turi ketinimų, veikti jau dabar, jei jaučiatės vieni, pritrūko jėgų, junkitės prie mūsų.

Vienas iš įdomesnių straipsnių, apie vadovo požiūrį į jaunąją kartą ir jos tėvus. Profesorius Vytautas Miškinis, “Ąžuoliuko” choro vadovas ir dirigentas dalinasi savo mintimis apie dabarties vaikus lygina juos su jaunimu atėjusiu prieš dešimtį metų. Nemažai paralelių galima rasti ir žmonėms, kurie užsiminėja kovos menais. Ramaus skaitymo.
Dabar į „Ąžuoliuką“ ateina mažiau ryškių muzikinių gabumų turintys vaikai. Tų pačių meninių ambicijų, tų pačių tikslų turime siekti su mažiau talentingais vaikais. Kita vertus, dabar vaikai gauna solidesnį muzikinį išsilavinimą ir tai padeda siekiant kokybės. Kas mane labiausiai jaudina iš šiandieninių pasikeitimų? Pasikeitė tėvų mentalitetas, požiūris į vaiko dalyvavimą „Ąžuoliuke“. O tai rodo – neabejotinai pasikeitė visuomenės vertybės. Inga Liutkevičienė. Delfi.lt

Pasibaigė Mato rečitalis, pasiliko mintys, kurios visą dieną buvo šalia.
Gitara, kaip instrumentas turi daug atspalvių. Kiekviena styga geba paskleisti ir užpildyti erdvę vaivorykštės spalvomis.
P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus buvo pilnas vaikų susikaupimo.
Džiugu buvo stebėti vaikus, kuriuos dažniausiai matome mokyklos suole arba su Kendo apranga. Matyti, kaip jie stengiasi susitvarkyti su savo didelėmis užduotimis, kurios mums suaugusiems atrodo mažos, nes mes jau įveikėme jas arba paslapčiomis bandome įveikti jas dabar.
Reikia pagirti vaikus, jie tikrai visi šaunūs. Mantukas, Greta, Matas išlaikė šiltus pianino klavišus, atlikdami įvairių kompozitorių kūrinius. Vėjūnas, akomponuojant mokytojai Giedrei, išlaikė ritmą savo atliekamam kūrinyje, susikaupęs ir iki galo. Taip buvo malonu matyti Vėtrungės pradinės mokyklos direktorę Dėją, kuri sėdasi prie pianino ir pradeda akompanuoti Tomui, kuris ne tik gerai groja smuiku, bet ir gerai susitvarko su renginio vedėjo užduotimi. Matas šiandien parodė, kad gali gerai ir gražiai groti gitara, įsiklauso į akompaniatoriaus ritmą ir girdi vienas kitą. Tai yra labai daug. Štai tokie pas mus vaikai lanko Kendo praktiką. Šaunu, tiesa?
Taip pat norėjome paminėti Mato mamą Valeriją. Be jos energijos nebūtų ir šio šilto bei nuostabaus koncerto.
Rečitalyje taip pat buvo Aleksandra, kuri šiuo metu studijuoja J. Gruodžio konservatorijoje. Pasibaigus koncertui, mūsų kendoka jau galvoja apie savo rečitalį. Turėsime progos išgirsti fortepiono garsus erdvėje.
Susilaukėme svečių ir iš Vilniaus. Lauras atvyko palaikyti mūsų Mato koncerto metu. Ir tai ne sutapimas, tai gero darbo pradžia.
Na o pabaigai, muzika – tai menas, muzika, tai mintys ir emocijos išreikštos garse. Viena mintis kita ir garsas iš karto kitas. Viena mintis kita ir kirčio nėra…