Kyumeikan Kendo

Kartais norisi viską atiduoti kitam, kartais – tik truputį. Būna, kad atrodo jog tai gali priklausyti tik man. Kartais trūksta tiek nedaug, kartais – tik noro dalintis. Gali taip nutikti, jog sekanti mintis kam nors bus vertingas.
Lei. Griaustinis. Pagrindinis šio rašmens simbolis reiškia sankaupą, telkinį; pakartotas triskart, jis pabrėžia ypatingą tos sankaupos dydį. Griaustinis sudunda, staiga išsilaisvinus pritvinkusių debesų energijai. Viršutinė rašmens dalis – ženklas „lietus“.Kai trenkia perkūnas mes pasijuntame menki.
Ar turite abejonių dėl to, kas šiame pasaulyje pranašiausias? Žinoma, ne žmogus. Gamtos jėgos galingesnės – kur kas galingesnės. Net drąsiausias, turtingiausias ar protingiausias žmogus baimingai susigūžia, kai virš galvos ima trankytis perkūnas su žaibais, kai sudreba liūties tvindomi laukai, kai ugninis elektros iškrovos stulpas suskaldo medį, kai, regis, griūva ir pats draskomas į gabalus dangus.
Gerai, kad bent kartais gauname progą pasijusti nuolankūs. Griaustinio dar niekas nėra įveikęs. Niekam nepavyko priversti jo tarnauti saviems tikslams. Nepavyko panaudoti jo energijos.  Griaustinio galia laisva ir nežabota. Tiesą sakant, žmonės tik slepiasi ir laukia, kada jis baigsis. Niekas nekiša nosies į lauką, kol viskas nurimsta. Toks elgesys vaizdžiai parodo griaustinio galybę. Todėl senovės žmonės mokė – susidūrę su nežabota jėga nestokime skersai kelio. O gavę progą veikti, nepraraskime apdairumo.
Ištrauka iš knygos „ DENG MING-DAO, Kasdienis DAO“. Tekstą parengė: Karolis

Budistų dvasininkas Bukkoku Kokuši (1256 – 1316 metai) parašė : „Nors ji sąmoningai nesaugo, mažuose kalnų laukuose, ne tuščiai stovi kaliausė“.
Darydamas kaliausę kalnų laukams, padarai žmogaus figūrą ir įdedi jai į rankas lanką ir strėlę. Nors ši forma neturi visiškai jokio proto, jei elniai išsigąsta ir pabėga, dėl to, kad įvykdė savo paskirtį ir ji nebuvo pagaminta be reikalo.
Tai pavyzdys žmonių, kurie pasiekė bet kurio Kelio gelmes, elgesio. Nors jų rankos, kojos ir liemuo juda, tačiau protas niekad nesustoja, ir jie nežino, kur jis. Būdami „nesamo proto, nesamų minčių“ būklėje, jie pasiekia kalnų kaliausės lygį.
Apie dažną žmogų neradusį savo kelio galime sakyti, kad nuo pat pradžių jis neturėjo išminties ir jis jos niekad nepasieks, kad ir kokios būtų aplinkybės. Aukščiausia išmintis, tūnanti pačiose tolimiausiose vietose, iš viso nepasirodys. Absurdiška — galų gale pusžalis visąžinis leidžia išminčiai nulipti tiesiog sau nuo galvos. Šiandienos šventikų dekoras tikrai gali būti taip traktuojamas – tai tikra gėda.
Yra principų mokymasis, ir yra technikos mokymasis.
Principai yra kai atvyksti ir niekas nepastebima. Tai lyg būtum atmetęs visą susikaupimą.
Jei nesimokysi technikos, o tik pripildysi krūtinę principų, tavo liemuo ir rankos neveiks. Technikos mokymasis, kalbant iš tavo kovos meno pusės, tai treniravimasis, kurį vis kartojant penkios stovėsenos tampa viena.
Nors ir žinai principus, turi išmokti visiškai laisvai naudoti techniką. Ir nors kardą valdai gerai, jei tau neaiškūs giliausi principų aspektai, galų gale tau pritrūks veiksmingumo.
Technika ir principai yra lyg du to paties vežimo ratai. Takuanos Sohos knyga.

Vaikams su motinos pienu atėjo atkaklumas, narsa, drąsa ir tvirtumas. Nuo mažų dienų, mama savo vaikui pasakodavo apie didvyrių narsius žygius. Jei sūnus pravirkdavo iš skausmo, mama greižtai pastebėdavo, kad tik bailus žmogus gali verkti dėl tokių smulkmenų ir paklausdavo, jei mūsio lauke, tau nukirsdins ranką….? Tėvai savo vaikams iškeldavo tokias užduotis, kurios reikalaudavo ne tik fizinių savybių, bet ir stipraus charakterio. Šaltis, alkis, bemiegės naktys, niūrių vietų lankymas visa tai stiprindavo jaunąjį samurajų tais senaisiais laikais…Inadzo Nitobe

Verčiant Loretos Poškaitės knygos puslapius japonų dvasinės būtybės kami nėra nei matomos, nei racionaliai įrodomos. Jos buvimas jaučiamas tiesiogiai, širdimi. Kami garbinimui nereikalingos skabtuotos statulos ar pieštiniai paveikslai, jos ne vaizduojamos o įsivaizduojamos ir prišaukiamos norito maldomis, kurių pagalba žmogus susijungia mintimis su kami. Manoma, kad žodžiai turi ypatingą galią ir yra realūs kaip daiktai, reiškiniai ir žmonės. Gal todėl japonams meninė išraiškos forma tapo poezija, kuri buvo dieviško įkvėpimo rezultatas ir tapo dieviškųjų esybių įkvėpėja.
Tokia kami samprata leidžia manyti, kad žmonių pasaulis nėra atskiriamas nuo dieviškojo pasaulio, žemiški dalykai virsta dieviškaisiais.

Takuanos Soho knyga. Jei žmogus praktikuoja mokymą ir juda į nepajudinamą išmintį, jis sugrįžta į pradedančiojo lygį. Tam yra priežastis. Ir vėl, kalbame remdamiesi kovos meno pavyzdžiu. Pradedantysis nežino nieko nei apie savo stovėseną, nei apie kardo laikymą, tai jo protas niekur ir nesustoja. Jei vyras kerta jam kardu, jis atsako atakai tuščiomis mintimis, nes jų nėra. Kai jis mokosi įvairius dalykus ir daugybės būdų, kaip teisingai stovėti, kaip laikyti kardą ir kur padėti protą, jo protas sustoja daugybėje vietų. Jei dabar jis nori nukirsdinti priešininką, jam tai ypatingai sunku. Vėliau, einant laikui ir kartu su praktika kaupiantis patirčiai, nei stovėsena, nei kardo laikymas nebekliūva prote. Jo protas paprasčiausiai tampa toks koks buvo pradžioje, kai jis nežinojo nieko nei buvo ko nors išmokytas.
Čia galime matyti pavyzdį, kad pradžia yra tokia pat kaip ir pabaiga, kaip kad suskaičiavus nuo vieno iki dešimties, pirmas ir paskutinis skaičiai susigretina.
Kituose dalykuose, pavyzdžiui muzikinėje gamoje, kai judi nuo žemiausio garso iki paskutinio, aukščiausio, garso – žemiausias ir aukščiausias susigretina. Čia tekste buvo surašyti vardai dvylikos natų naudojamų Japonijoje ir Kinijoje. Kylant aukštyn jos yra: ičikotsu, tangin, hyōdžō, šōzetsu, šimomu, sodžō, fušō, tsukuseki, ban (dankei), banšiki, šinsen, kamimu. Algirdo Mikšio vertimas į lietuvių kalbą.

Tiesumas tai gabėjimas suderinti mintis ir veiksmą be jokių svyravimų: daryti kirtį, tada kada reikia daryti kirtį. Inadzo Nitobe.

Šintozmas apibudinamas kaip miškų, kalnų, akmenų ir upių religija. Japonai tikėjo, kad pasaulis kupinas dvasinių būtybių kami, visame kame “ištirpstančios” esybės, dvasinio ir gyvybinio prado nešėjos, absoliutaus grožio įkūnytojos. Jos yra savaime atsirandančios ir pereinančios viena į kitą, keičiančios savo buvimo vietą ir funkcijas. Amžinos ir liekančios žemėje – nes turi nemarią gyvastį tama, kurios gyvybingumas žmogui mirus prislopsta ir gali būti atgaivintas tam tikrais ritualais. Jos egzistuoja tarp žmonių ir žmonėse, įsikūnija į išskirtinį daiktą, tampamti šintai (kami kūnu), į akmenį, žolę, krioklį arba žmogaus padarytą kaligrafijos ritinėlį, įdvasindamos jį ir sergėdamos jį supančią aplinką nuo piktųjų dvasių. Įsikūnydama į genties protėvį, tapdavo genties sergėtojoms, į imperatorių – visos valstybės saugotojoms. Jos turi savo herarchiją ir atskiras funkcijas bei savo ribas.  Kiekviena iš jų savaip garbinama, priklausomai kokios pagalbos į ją kreipiamasi. Aukštesni kami gali tapti bendresnėmis dievybėmis. Ryžių dievybė Inari, ypač garbinama visoje šalyje, nes ryžiai pagrindinis maistas ir gyvenimo šaltinis. Kelionės dienybė Narita, kurios nepagarbinus nesileidžiama į jokią ilgesnę kelionę. Kami tenkina žemiškus ir gyvybiškus žmonių poreikius čia ir dabar, o ne anapus ar pomirtiniame gyvenime. Kami buvimas jaučiams tiesiogiai, širdimi – taip natūraliai, kaip gamtos grožis, bet pajusti jį gali, tik tyra širdis…Loreta Poškaitė, Religijų istorijos antologija.

Takuanos Soho knyga. Nepajudinama reiškia nejudanti. Išmintis yra supratimo išmintis. Nors išmintis vadinama nepajudinama, tai nereiškia kokio nors nejautraus daikto – medžio ar akmens, nes jie juda taip, kaip protas neturėtų: į priekį ar atgal, kairėn, dešinėn, dešimčia krypčių ir į aštuonis taškus. Protas kuris niekada nesustoja vadinamas nepajudinama išmintimi. Fudō Myōō gniaužia kardą dešinėje rankoje ir laiko virvę kairėje. Jis šiepia dantis ir jo akys žybsi pykčiu. Jis stovi tvirtai, pasiruošęs nugalėti piktąsias dvasias, besipriešinančias Budizmo Įstatymams. Jis neslepiamas nei vienoje šalyje, jo forma vaizduoja Budizmo saugotoją, jis įkūnija nepajudinamą išmintį. Tai yra rodoma gyviesiems. (Fudō Myōō (skt. Achala) yra „Nepajudinamas Nušvitęs Karalius“. Vienas iš penkių išminties dievybių, Dzen Budizme jis parodo visų gyvų daiktų tikrąją prigimtį.)
Matydamas jo formą, žmogus išsigąsta ir net nepagalvoja tapti Budizmo priešu. Žmogus esantis netoli nušvitimo supranta, kad tai nepajudinamos išminties įrodymas, nuplaunąs visus klaidingus įsitikinimus. Jei žmogus moka aiškiai parodyti turįs nepajudinamą išmintį ir fiziškai praktikuoti šią protinę darmą taip pat gerai kaip Fudō Myōō, jame nebesiveis blogosios dvasios. Tokia Fudō Myōō išvaizdos prasmė. Tai kas vadinama Fudō Myōō, sakoma apie žmogaus nepajudinamą protą ir nesvyruojantį kūną. Nesvyruojantis reiškia niekieno neužlaikomas.

Į kažką žvilgtelėti ir nesustabdyti proto vadinama nepajudinamumu. Todėl kad kai protas ties kažkuo sustoja, krūtinę pripildo įvairūs sprendimai, tada krūtinėje prasideda judėjimas. Kai judėjimas sustoja, sustojęs protas pajuda, bet nepajuda nė kiek.
Jei dešimt vyrų su kardais pultų tave, jeigu atremtum kiekvieną kardą nesustabdydamas proto ties veiksmu, tuomet tau nepritrūks tinkamo judesio nei vienam iš dešimties.
Nors protas suveikia dešimt kartų prieš dešimt vyrų, jei jis nesustojo nei prie vieno iš jų ir tu reaguoji į vieną po kito, ar pritrūksi tinkamų veiksmų?
Bet jei protas sustoja prieš vieną tų vyrų, nors tu ir atremtum jo kirtį, kai ateis kitas vyras, tinkamas veiksmas bus išslydęs tau iš rankų.
Žinant kad Tūkstantrankis Kannona turi tūkstantį rankų ant savo kūno, jei protas sustos ties ranka, laikančia lanką, kitos devyni šimtai devyniasdešimt devynios bus bevertės. Visos rankos naudingos, nes protas neužlaikomas vienoje vietoje. (Kannona (skt. Avalokitešvara), budistų Gailestingumo Deivė. Paprastai vaizduojama kaip vyras, vienoje iš trijų įprastų vaizdavimo formų ji turi tūkstantį rankų ir tūkstantį akių.)
Kodėl Kannona turi tūkstantį rankų ant vieno kūno? Ši forma sukurta kad parodytų žmonėms, kad jei jie išlaisvins savo nepajudinamą išmintį, net jei kūnas turi tūkstantį rankų, kiekviena bus naudinga.
Kai matai vienintelį medį, jei žiūri tik į vieną iš jo raudonų lapų, nematysi visų kitų. Jei akis sustoja ties kuriuo nors lapu, ir tu stovi prieš medį visiškai švariu protu, akis mato lapų skaičių, neturintį ribų. Bet jei akis sulaiko vienintelis lapas, atrodys, lyg kitų lapų nėra.
Tai supratęs nesiskiria nuo Kanonos su tūkstančiu rankų ir tūkstančiu akių.
Paprastas žmogus mano, kad ji palaiminta vien todėl, kad turi tūkstantį rankų ir tūkstantį akių. Pusžalis išminčius, galvodamas, kaip kas nors gali turėti tūkstantį akių, pavadina tai melagyste ir pradeda šmeižtą. Bet jei žmogus supranta jau truputį daugiau, jis išsiugdys pagarbų tikėjimą, paremtą principais. Jam nereikės paprasto žmogaus tikėjimo ar kito žmogaus šmeižto. Jis supras, kad Budizmas šiuo pavyzdžiu labai gerai išreiškia savo principus. Algirdo Mikšio vertimas į lietuvių kalbą.