Kyumeikan Kendo

Kartą, vienuoliai Tanzanas ir Ekibo  kartu keliavo  dumblinu keliu. Stipriai lijo. Už posūkio jie sutiko žavingą merginą, šilkiniu kimono ir juosta ant juosmens, kuri niekaip negalėjo perbristi kelių sankirtos. Nagi, panele,- iškart ištarė Tanzanas. Pakėlęs merginą jis pernešė ją ant rankų per dumbliną kelią. Ekido neištarė nė žodžio iki pat šventyklos. Tačiau nesusilaikęs pratrūko: Mes, vienuoliai, nesiartiname prie merginų. Ir ypatingai tokių gražių, tai pavojinga. Kodėl tai padarėte? Aš tą merginą palikau ten, kitoje pakelės pusėje, – atsakė Tanzanas. Ar tu ją vis dar neši?
Nyogen Senzaki. Zen Flesh, Zen Bones: A Collection of Zen and Pre-Zen Writings

Nesunku rasti pėdas savas ant žemės kietos….bet kartais taip sunku atplėšti akis nuo žemės ir leisti mintims tapti debesimis. Karolis.

Kartais norisi viską atiduoti kitam, kartais – tik truputį. Būna, kad atrodo jog tai gali priklausyti tik man. Kartais trūksta tiek nedaug, kartais – tik noro dalintis. Gali taip nutikti, jog sekanti mintis kam nors bus vertingas.
Lei. Griaustinis. Pagrindinis šio rašmens simbolis reiškia sankaupą, telkinį; pakartotas triskart, jis pabrėžia ypatingą tos sankaupos dydį. Griaustinis sudunda, staiga išsilaisvinus pritvinkusių debesų energijai. Viršutinė rašmens dalis – ženklas „lietus“.Kai trenkia perkūnas mes pasijuntame menki.
Ar turite abejonių dėl to, kas šiame pasaulyje pranašiausias? Žinoma, ne žmogus. Gamtos jėgos galingesnės – kur kas galingesnės. Net drąsiausias, turtingiausias ar protingiausias žmogus baimingai susigūžia, kai virš galvos ima trankytis perkūnas su žaibais, kai sudreba liūties tvindomi laukai, kai ugninis elektros iškrovos stulpas suskaldo medį, kai, regis, griūva ir pats draskomas į gabalus dangus.
Gerai, kad bent kartais gauname progą pasijusti nuolankūs. Griaustinio dar niekas nėra įveikęs. Niekam nepavyko priversti jo tarnauti saviems tikslams. Nepavyko panaudoti jo energijos.  Griaustinio galia laisva ir nežabota. Tiesą sakant, žmonės tik slepiasi ir laukia, kada jis baigsis. Niekas nekiša nosies į lauką, kol viskas nurimsta. Toks elgesys vaizdžiai parodo griaustinio galybę. Todėl senovės žmonės mokė – susidūrę su nežabota jėga nestokime skersai kelio. O gavę progą veikti, nepraraskime apdairumo.
Ištrauka iš knygos „ DENG MING-DAO, Kasdienis DAO“. Tekstą parengė: Karolis

Žmogaus kūno ir dvasios ugdymo principai jų suderinamumas buvo svarbus net nuo Antikos laikų. „Nusiteikimas lavinti tik kūną, atmetant mintį ir dvasią – žemina žmogų. Susikaupimas lavinti tik protą ir mintį – kenkia ištvermei ir stiprumui. Visada ir visur reikia išlaikyti darną, protinių ir dvasinių pratimų, fizinių“ (Sokratas, 469 – 399 m. p. Kr., Stonkus, 1998) Mintys žmogaus, kuris stengėsi puoselėti dvasios ir kūno darnos principus Lietuvoje. Vydūnas žmogų traktavo kaip kaip dvasinę būtybę, o fizinio kūno paskirtis – realizuoti dvasines galias. Bet pats įdomiausias momentas, kad jis pats viską stengėsi išbandyti ant savęs ir tai yra labai svarbu, prieš tai, kaip pradedi gilintis į šio žmogaus mintis. Dvasinis žmogaus pradas yra siela, kuris „apsireiškia kūnu“ kaip įrankiu. Stipri dvasia gali suteikti jėgų kūnui, tinkamai suderinti jo gyvybinius procesus. Kad organizmo funkcijos veiktų darniai, reikalingas tam tikras darbo ir poilsio rėžimas, tinkama mityba, vienokios ar kitokios išorinės sąlygos. Taip pat nereikia pamiršti ir saiko, kada jis yra viršijamas, funkcija tampa ne kaip funkcija o kaip malonumas. Pavyzdžiui valgoma ne dėl to, kad reikia valgyti o dėl to, kad skanu, miegame ne jėgoms atgauti, o dėl malonaus pojūčio. Svarbu nepasiduoti hedonizmui (hedone – malonumas), kuris marina žmogaus žmogiškumą, atima iš jo kūrėjo galimybes ir daro jį menkaverčiu egzistavimo objektu. Vydūnas įsitikinęs, kad kad sveikatą griauna hedonistiniai pomėgiai, kuriuos žmonės sukūrė ne gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o tik sudirginti, svaigintis, malonumams sukelti rūkymo, alkoholio, narkotikų pagalba. Jais luošinama dvasia ir kūnas. Vydūnas tikina, kad žmogus turi būti atsigręžęs į išmintį, teisybę, meilę, grožį ir gėrį. Visa gamta laukia iš žmogaus dvasingumo. (Vydūnas 1868 – 1953 m.)

Gruodžio 25 diena laikyta Saulės grįžimo diena. Ši diena senovės Egipte (2700 m.p.m.e.) buvo prilyginama Oziriui – derlingumo dievui, senųjų babiloniečių ir asirų dievui Tamūzui, kuris buvo augalų vegetacijos ir derlingumo globėjas, Irano Mitrai – santarvės dievui. Jis garbinamas buvo kaip Dieviškoji Saulė ir Pasaulio Šviesa. Romos Imperatorius Aurelijus (274 m.e.m.) įteisinus Mitros kultą visiems privaloma buvo švęsti „Nenugalimos saulės“ šventę. Dar vėliau remdamasi Biblija, bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente. Evangelijoje minima kaip Kristaus „šviesą iš aukštybių“.
Lietuvoje iš pačių pradžių ši diena buvo siejama su žemės švente, kuri turėjo daug bendrų bruožų su kitomis tautomis. Saulės gryžimo šventės dienomis buvo atliekami magiški veiksmai ir prietarai kurie lemdavo ateinančių metų sėkmę. Didelę jėgą turėjo sveikinimai ir palinkėjimai namams bei jų šeimininkams.
Kalėda ar Kalėdų Senis buvo siejamas mūsų krašte su žmogumi iš tolumos, su naujais arkliais ir puikiu vežimu, moliniais ratais, atvežančiais dovanų krepšius.
Pirmąją Kalėdų dieną mūsų krašto senoliai keldavosi anksti ryte, ieškodami ar vėlės nebuvo aplankusios palikto Kūčių stalo. Tą dieną žmonės vengdavo visokių darbų, stebėdavo gamtą ir spėdavo ateinančius metus.
Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių šventės trukdavo – kalėdojimas, buvo giedamos giesmės su kuriomis buvo siejamos ateinančių metų sodų bei laukų derlingumas.
Eglės šaka namuose Saulės gryžimo šventėjė simbolizavo žalią vasarą, o jos puošimas šventės metu turėjo didelę reikšmę. Riešutas pakabintas ant šakos simbolizavo vaisingumą ir derlingumą, obuolys turėjo antgamtiškų jėgų, žvakučių deginimas buvo tapatinamas su vėlėmis.
Japonija turinti, ne tiek daug žmonių kurie yra priėmę krikščionišką tikėjimą taip pat švenčia Kalėdas.
Na o eidami į vakarus mes po iš lėto Kalėdas tampatiname su pirkinių ir nuolaidų švente.

Dažnai įvairius nusižengimus padarę žmonės buvo verčiami tapti elgetomis „hinin“ (japonų kalboje vartojamas žodis), gyventi toliau nuo visuomenės, dirbti pačius juodžiausius darbus. Jie buvo žemiausios klasės atstovai kartu su duobkasiais, budeliais, kailiadirbiais, odos raugintojais, žemės kasėjais.
Jei pas valstiečius persipildydavo kantrybės taurė, drąsiausieji pasinaudodavo keliomis taktikomis pasipriešinti valdžiai. Populiariausia buvo persikraustyti visu kaimu į atokias vientas kur nepasiekdavo valdžia, negaliojo įstatymas ar nebuvo rinkliavų. Tai dažiausiai buvo miškai ir raistai. Kitas pasipriešinimo būdas feodalams buvo – kaimas paskubomis ir retomis eilėmis apsodinamas bambukais. Tada skaitoma, kad kaimas jau gyvena atokiau nuo visuomenės ir priklauso miškui. Žinant bambuko augimo greitį 1 metras per parą, tai buvo vienas iš efektyviausių priemonių pasiruošti gynybines sienas…
O kas prižiūrėjo valstiečius? Jau daugelis iš jų ir neatsimins, kad nuo IV amžiaus visa žemė buvo suskirtstyta į administracinias struktūras – provincijas vadovaujantis tuometiniu valdymo modeliu perimtu iš Kinijos, kuris laikui bėgant prisitaikė prie Japonijos feodalinių dvarų reikalavimų.
Pačius dvarus valdė – daimyo “nusakantis galingą regioninį valdovą feodalinėje Japonijoje, kuris valdė didžiąją dalį provincijos iš savo didelės paveldimos žemės. Paraidžiui „dai“ （大） reiškia „didelis“, „myō“ nuo „myōden“ (名田) reiškia privačią žemę” (ištrauka iš Wikipedia).
Daimyo turėjo valdžią ir nedidelę armiją kuri turėjo saugoti savo feodalą, reikalui esant padėdavo surinkti mokesčius iš atokiau esančių ir nepaklusnių kaimų. Tojotomi Hideoši. Tęsinys eigoje.