Kyumeikan Kendo

Arba Pasaka apie Duodančias Rankas
[Nuoširdžiai tikiuosi jog turėsite kantrybės perskaityti šį tekstą. Karolis]

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas. „Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti…“ – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų… Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo…
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas. Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo…
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera. Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo…
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų? Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi… O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera. Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?“ – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. „Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis“, – atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai“. „Kažkur tai jau girdėjau“, – pagalvojo mama, bet neprisiminė kur. Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo. Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga. O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Taip tėvai pasidarė labai turtingi. Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis. Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis. Ir tėvai buvo labai turtingi. Bet tai matė tik tie, kas mylėjo…
Autorė: Eglė Venslovaitė Šiliūnienė. Tekstą parengė: Valerija Lietuvnikienė

Ar pastebėjote, kad vaikai laikydami rankose pieštukus, savo pirmuose darbuose piešia apskritimus. Pačioje pradžioje jie atrodo kaip išvynioti siūlai iš vilnos kamuolio, toliau įgauna vis aiškesnes ir aiškesnes apvalias formas. Netrukus jie atranda, kad tai gali būti galva ir pamažu supranta, kad jis gali vaizduoti nebūtinai ką mato o tai ką supranta. Tai galima suprasti kaip koordinuotus veiksmus, ko anksčiau vaikas negalėjo padaryti – vaizduoti. O kodėl apskritimas, todėl, kad jis yra pats populiariaus vaizdas gamtoje. Vaikas naudos savo piešiniuose ir toliau apskritimus, jis vaizduos akis, burną, nosį net ir plaukus.
Vaikas piešdamas nesistengia atvaizduoti kaip atrodo tas daiktas, jis stengiasi pavaizduoti jį taip kaip supranta. 1885 metais, K. Riči pastebėjo, kad vaikai piešia tai ką žino, o ne tai ką matė iš tikrųjų. H. Eng nustatė, kad vaikas piešia žmogų vienodai, net jei nėra prieš jį, jis piešia žmogų iš atminties. H. G. Speringas aptiko, kad vaikai piešia tai ką atsimena ir tik vėliau turintis patarimų iš aplinkos arba vadovaudamiesi tam tikromis taisyklėmis pradeda piešti vadovaudamasis jomis. H. Ridas pastebėjo, kad vaikų piešiniuose vyrauja ne tik protiniai gebėjimai, bet ir emociniai.
Visi vaikų piešiniai charakterizuoja pirmiausiai patį vaiką. Paruošta pagal Džoną Dileo. Tęsinys eigoje.

…nemesti visko patyrus vieną, dvi, tris ar keturias daugiau nesekmių iš eilės. Nenuleisti rankų patyrus nesekmę padeda kitas svarbus variklis, t.y. noras išmokti atlikti savo sporto šakos veiksmus, išsiugdyti reikiamus įgūdžius. Tai noras būti geru savo šakos sportininku, noras didinti savo meistriškumą, gerinti savo asmeninius rezultatus. Tada kiekvienos varžybos tai savęs išbandymas, kuriame atskleidžiama, ką aš jau moku, o ko dar ne. Jei man pasiseka, aš džiaugiuosi, jei nepasiseka, aš nenusimenu, tačiau tai nėra „pasaulio pabaiga“ nes aš žinau, kad dar pasitreniravęs pasieksiu savo. Svarbu ugdyti savo norus, priminti sau, kad sporte svarbu siekti rezultatų, gerai pasirodyti su taisyklinga technika, pasiekti asmeninį rezultatą. Turint norą laimėti ar užimti prizines vietas, pasirodyti geriau nei kiti…Yra kelios medalio pusės, viena – kai sportininkas jaučiasi gerai pasirengęs varžyboms, pasitikti savimi, noras laimėti / užimti tam tikrą vietą gali suteikti jam papildomų jėgų, jei varžybose tampa sunku (finišuojant) arba tiesiog verčia padaryti viską, kad jis iškovotų pergalę ar užimtų trokštamą vietą. Kita pusė, jei noras laimėti ypač vyraujantis, o sportininko pasitikėjimas savimi prieš varžybas didina priešstartinį jaudulį. Sportininko mintyse šmėžuoja pralaimėjimo galimybė, kaustanti jo veiksmus bei mintis ir iš tiesų didinanti nesekmės tikimybę. Kaip galvojama tik apie tai, kad noriu, turiu, reikia laimėti, pamirštama galvoti apei tai, ką ir kaip aš turiu daryti, tai vėl atitolina pergalę. Lina Vaisetaitė, psichologė, Vilniaus olimpinis sporto centras.

Viena vertus, sakoma, kad sportininkui, norinčiam „ko nors pasiekti sporte“, būtinas noras ar troškimas laimėti, nugalėti ar būti pirmam. Kitaip sakant, jis turi siekti pergalių. Kita vertus, sporto psichologai teigia, kad norėdamas gerai pasirodyti varžybose turi daugiau dėmesio skirti savo veiksmams, atlikimui o ne pergalei. Iš pirmo žvilgsnio toks pasakymas skamba kaip prieštaravimas – aš turiu galvoti apie pergales ir jų siekti, bet taip pat turiu negalvoti apie pergales ir sutelkti dėmesį į techninką ir veiksmus.
Pamėginkime šią painiavą išnarplioti. Tik prieš pradėdami norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad šiame straipsnyje kalbu ne apie vaikų treniravimą, o apie darbą su didelio meistriškumo sportininkais.
Visų pirma noras laimėti, užimti pirmąją vietą, būti geriausiam ir pan. yra be galo svarbus – tai kaip variklis, kuris verčia judėti pirmyn, daug treniruotis, stengtis tiek per sporto pratybas, tiek per varžybas. Jeigu aš noriu laimėti kokiose nors varžybose, treniruosiuosi, atsisakysiu vakarėlių su draugais, eisiu anksčiau miegoti, nes žinau, kad visų tų „gyvenimo malonumų“ atsisakau ne šiaip sau, bet tam, kad galėčiau įgyvendinti savo norus, o gal ir svajones. Remdamiesi naujausiais pasiekimų motyvacijos tyrimais psichologai sako, kad visiems geriausiams sportininkams budingas didelis noras pasirodyti geriau nei kiti, laimėti, užimti pirmąją vietą ir t.t.
Ne lipant kitiems per galvas ar sukčiaujant, bet treniruojantis ir išsiugdant reikiamas fizines bei psichines savybes ir įgūdžius. Tačiau jeigu noras laimėti ar pasirodyti geriau nei kiti yra tik vienintelis variklis, stumiantis pirmyn, toks sportininkas sporte išliks neilgai. Kodėl? Ogi, todėl, kad sportas visuomet susijęs ne tik su pergalėmis, bet ir su pralaimėjimais. Lina Vaisetaitė, psichologė, Vilniaus olimpinis sporto centras. Tęsinys eigoje.