Kyumeikan Kendo

Baltas popieriaus lapas ir vos kelios linijos jame. Taip atrodo Kaune eksponuojami dailininkės, tai či trenerės Simonos Honiball tapybos tušu paveikslai.
Netradiciškai lietuvių tapybos mokyklai, vilnietės dailininkės, Rytų kovos meno tai či instruktorės darbai yra visiškai minimalistiški, kažkuo primenantys abstrakčiąją nespalvotą fotografiją – juodas potėpis tušu paveiksluose pereina iki pilko, palaipsniui susiliejančio su baltu popieriaus lapu.
Personalinė dailininkės paroda “Wabi”, kurioje eksponuojami vienu judesiu sukurti paveikslai, veikia P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje.
Kas gi tas paslaptingasis “Wabi”? Tai japonų kalbos žodis, reiškiantis minimalizmo estetiką. Anot dailininkės, “wabi” – tai paprastas, asketiškas grožis, minimalus, skaidrus, erdvus, dzeniškas, meditatyvus, o jei trumpai, tai – tiesiog rytietiškas minimalizmas.
“Apibendrinti šiai idėjai galima vartoti ir daugiau žodžių, tačiau jie nenusako tikrojo jausmo, kurį gimdo šis vientiso judesio sukurtas objektas. Šį meditatyvų pojūtį gali pajusti kiekvienas. Tereikia susikaupimo ir atsipalaidavimo”, – pataria dailininkė.
Darbų autorė prisipažino pati esanti budistė, dažnai medituojanti – iš susidomėjimo Tolimųjų Rytų kultūra į jos paveikslus atkeliavo daoizmo ir dzen tradicijų estetika. Pavyzdžiui, rato, arba apskritimo, piešimas yra pagrindinis dzeno meditacinis pratimas. Medituojant siekiama vienu judesiu nubrėžti tobulą apskritimą. Simonos darbai taip pat atspindi šį siekį.
“Kol sukūriau, mano akimis, tobulą apskritimą, pripiešiau 2 m aukščio popieriaus lapų kalną. Beje, tobulumo siekis mano tapybą artimai sieja su tai či. Juk tai či ilgai praktikuojamasi tam, kad atliktum tobulą judesį”, – sąsajas paaiškino dailininkė.
Kai kurie jos darbai, atrodo, sukurti specialiai muziejaus laikinų ekspozicijų salei. Vienur minimalistines linijas ir apskritimus paveiksluose tarsi pratęsia muziejaus rūsio sienų akmenys, kitur – plytų dekoras.
“Mano darbai nėra gatavas produktas. Juose palieku daug erdvės žiūrovo vaizduotei, noriu, kad žiūrovas dalyvautų kūrybos procese”, – sako kūrybiniam dialogui žiūrovus kviečianti menininkė.
Parodoje eksponuojami ne originalūs tapybos tušu ant popieriaus darbai, o skaitmeninė spauda. Dažniausiai ant tradicinio A4 popieriaus lapo nutapytus darbus S.Honiball nuskenavo ir išdidino tam, kad galėtų juos pateikti kuo platesnei auditorijai.

© Antano Slavinsko nuotr.

Šaltinis: Kaunodiena.lt

Beveik tūkstantį metų gyvuojantis kardo kultas simbolizuoja garbę, ištikimybę ir drąsą. Tokie turėjo būti senosios Japonijos kariai, kurie niekino bailumą, niekada neatsukdavo priešui nugaros ir nebėgdavo iš mūšio lauko. Jie visada buvo pasiruošę susitikti su oponentu akis į akį. Yra keturi būdai laimėti kendo kovą – smūgiuoti į riešą, širdį, galvą ar gerklę. Kovos vyksta veidas į veidą, jokių išsisukinėjimų ar bėgiojimų. Dvikova trunka nuo 2 sekundžių iki 5 minčių.
Kendo – tai senosios Japonijos palikimas šių dienų žmonėms. Prieš antrąjį pasaulinį karą visose Japonijos švietimo įstaigose buvo mokoma kendo ir dziudo disciplinų siekiant stiprinti tautos dvasią bei fizinį pasirengimą. Kendo išplitimas – natūralus. Užsienyje Iš Japonijos išvykę….
Kviečiame prekybos vietose pavartyti ir jei patiks įsigyti “Respublikos” leidinių grupės žurnalą “Sporto žmonės” rugsėjo mėnesio 8 numerį. Kuriame rasite Arijaus Žako straipsnį apie kendo…

Lietuvoje rengdama arbatos ceremonijas, Raimonda neretai susiduria su išankstine nuostata: “Mes – ne japonai, mums tai nepriimtina”. “Tikrai nesame japonai. Tačiau pamatę, kaip ruošiama arbata, skeptikai nuomonę dažniausiai pakeičia, įsitikina, kad jiems ritualas suteikia ramybės”, – pasakoja pašnekovė.
…Grįžtant prie pojūčių. Kaip minėta, arbatos ceremonija duoda peno arba padeda išvalyti žmogaus penkis pojūčius. Žiūrėjimas į kaligrafijos ritinėlį ar garbingiausioje patalpos vietoje – tokonomoje - stovinčią gėlių kompoziciją ikebaną suteikia peno regėjimui. Uodžiant smilkalų kvapą, išsivalo uoslė. Klausantis vandens kunkuliavimo arbatinuke, čiurlenimo pilstant, – klausa, liečiant ceremonijos metu naudojamus indus, – lytėjimo organai. O arbatos skonis išvalo gomurį. Visa tai kartu sudėjus, skaidri tampa mintis. Todėl žmogus kuriam ruošiama arbata, turėtų tiesiog žiūrėti ir klausyti, skanauti ir mėgautis. Beje, ceremonijos dalyvis taip pat turi mokytis, kaip paimti puodelį, pasukti, kaip padėkoti meistrui. Svečiams leidžiama tyliai pasikalbėti, tačiau dvi temos draudžiamos: tai – ligos ir pinigai.

Arbatos ceremonijos eiga:

1. Įnešami indai, arbata. Viskas sustatoma tiksliai tam tikrose vietose.
2. Nusilenkiama (meistras nusilenkia svečiams, svečiai meistrui).
3. Karštu vandeniu ir šluotele sušildomas puodelis.
4. Į puodelį įberiama arbata (du maži bambukiniai šaukšteliai).
5. Užpilama karštu, bet jokiu būdu ne verdančiu vandeniu (puse samtelio).
6. Plakama bambukine šluotele, kol susidaro puta. Jei puodelis šiltas, o vanduo – tinkančios temperatūros, puta susidaro labai greitai.
7. Arbata patiekiama svečiui.
8. Kai arbata išgerta, išplaunamas puodelis, nuvalomas šaukštelis.
9. Viskas vėl sudėliojama į tam tikras vietas ir nustatyta tvarka išnešama iš patalpos.

Teksto autorė: žurnalistė Jolanta Vaitiekūnienė. Žurnalas “Moteris”

Arbata į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, ją maždaug prieš aštuonis šimtus metų atvežė budistų vienuolis. Per ceremoniją ruošiama matcha rūšies arbata, miltelių pavidalo, šių spalva – skaisčiai žalia. Prieš skinant lapelius, arbatkrūmiai dviem savaitėms uždengiami ir slepiami nuo tiesioginių saulės spindulių – taip išlieka gaivi spalva ir susidaro daugiau žmogaus organizmui naudingo chlorofilo (jis gerina kvėpavimą, naikina blogą kvapą, yra naudingas turintiems virškinimo problemų) Nuskinti lapeliai garinami – taip slopinama fermentų veikla, vyksta oksidacija. Lapelius surūšiavus, pagarinus ir galiausiai sutrynus į miltelius, lieka tik 10 % procentų derliaus. Netinkamai laikoma matcha įgauna rudai žalią atspalvį ir šieno kvapą, kartu praranda gydomąsias savybes. Pradėtą pakuotę reikia laikyti šaldytuve, uždarytame inde.
Kavos detalės: arbatos į puodelį pilama tiek, kad būtų galima išgerti trimis su puse gurkšnio. “Beje, labai mandagu paskutinį gurkšnį sušliurpti. Buvau prisiskaičiusi, kad ši arbata neskani ir karti. Tačiau man šis skonis labai patinka. Žinoma, jei reikėtų išgerti daug, kokį arbatinuką, gal jau taip skanu nebebūtų”, – svarsto Raimonda.
Privalumai: tokioje arbatoje daug vitaminų A, B, C, E, K, mineralų, o beta karoteno – keturis kartus daugiau nei morkose. Dzenbudistų vienuoliams, ši arbata padėjo iškęsti ilgas meditavimo valandas, neužmigti ir išlikti žvaliems. Beje, matcha kaip gydomoji priemonė išgarsėjo proziškai – kai nuo sunkių pagirių padėjo atsigauti vieno aristokrato sūnui…
“Mano mokytoja, nors ir garbingo amžiaus, yra nepaprastai žvali, guvi, šviesaus proto. Arbatos per dieną ji išgeria nuo dviejų iki šešių puodelių. Veikiausiai tai ir yra jos žvalumo paslaptis, – svarsto mokinė.

Ši ceremonija (japoniškas pavadinimas “sado”) nėra tik arbatos ruošimo ir gėrimo procedūra, tai – su dzenbudizmo filosofija susijęs gyvenimo būdas, skatinantis mėgautis paprasta, kulia akimirka. Ritualas moko bendrauti tyloje, dėkingai priimti ruošiamą gėrimą, tinkamai už jį padėkoti ir nusilenkti.
Ceremonija gali trukti visą pusdienį. Arbatos ruošimas ir gėrimas – jau paskutiniai etapai. Prieš tai svečiai apžiūrinėja sodą, užkandžiauja, geria sakę, per pertraukėles kalbasi. Iki arbata pradedama ruošti, susirinkusieji grožisi aplinka, indais. Ceremonijos vyksta kamerinėje aplinkoje, todėl į jas kviečiama nedaug žmonių, rekomenduojamas skaičius iki aštuonių.
“Pora valandų ruošdamas arbatą, pavargsti ir fiziškai, ir emociškai, nes reikia susikaupti, visi judesiai privalo būti tikslūs. Kita vertus, apima labai geras jausmas, kai galvoji apie žmogų, kuriam tą arbatą ruoši, kai įdedi visą širdį”, – patirtimi dalinasi Raimonda. Ceremonijos metu naudojami moliniai indai ir bambukiniai įrankiai. Šių dekoras ir meistro apranga turi atitikti metų laiką: pavyzdžiui, sakurų žiedai dera pavasarį, o santūresnis piešinys – žiemą. Beje, tas, kuris ruošia arbatą, neturėtų dėvėti papuošalų ar daryti to lakuotais nagais, nes reikia vengti visko, kas blaško dėmesį.

Kas ta arbatos ceremonija? “Tai iškilminga ceremonija, ji rengiama, pavyzdžiui per krikštynas ar kitą šeimos šventę. Jei niekas iš šeimos narių nemoka, specialiai kviečiamas meistras, – pasakoja Raimonda. O meistras gali būti ir vyras, ir moteris: beje, atlikti šimtmečius gyvuojantį ritualą dailiąjai lyčiai leista palyginti neseniai – tik XIX amžiaus viduryje. Anksčiau tai buvo tik vyrų privilegija.
Raimondos žodžiais arbatos ceremonija yra europiečiams nelengvai suvokiama bendravimo forma: pagarbus bendravimas ramioje ir tylioje aplinkoje. Senovėje į arbatos namelį net karingieji samurajai nesinešdavo savo kardų. Ši nedidelė, maždaug šešių kvadratinių metrų patalpa įprastai stovėdavo sodo gilumoje. Joje specialiai būdavo įrengtos žemos durys, kad kiekvienas įžengusysis, nesvarbu kokios kilmės, žemai nulenktų galvą.
Arbatos namelio link vesdavo akmenuotas takelis, imbolizuojantis gyvenimo kelią, artėjimą tiesos link, kai svarbiausias yra ne rezultatas, o pats ėjimas. Prieš žengiant į vidų, derėdavo nusiplauti rankas specialiame inde ir taip simboliškai apsivalyti nuo žemiško purvo bei neramybės.
Šiais laikais ankštai gyvenantys japonai neturi galimybių įsirengti specialaus arbatos namelio, todėl ceremonijos rengiamos kambaryje, išklotame tatamiu, tokie yra daugelyje būstų. Kita išeitis – keliauti pas arbatos meistrą, nes jis visada turi tam skirtą vietą. Tęsinys seka…

Jolanta Vaitiekūnienė, sudėjo į kelis žurnalo “Moteris” puslapius, arbatos ceremonijos aprašymą. Tie kurie neturi galimybės įsigyti paskutinio šio žurnalo numerio, tekstus su pasakojimo autorės leidimu pateiksime čia. Taigi malonau skaitymo.
Arbatos ceremoniją japonai perėmė iš kinų ir ją ištobulino, suestetino. Šis ritualas skirtas penkiems pojūčiams – skoniui, uoslei, klausai, regėjimui ir lytėjimui – išvalyti. Žinovai ceremoniją apibūdina kaip vieną savo prigimties ieškojimo, pažinimo per tylą, ramybę, kasdienybės grožį kelių. Juo einantieji pirmenybę teikia metaforai, simboliui, vaizdiniui.
Atvedė kovos menas
Kaunietės Raimondos Strazdienės kelias iki japoniškos arbatos ceremonijos link prasidėjo nuo kendo treniruočių. Šio Rytų kovos meno meistrė pavasarį, antrąkart viešėdama Japonijoje, mėnesį praleido Tokijuje. Tačiau miesto matė nedaug: beveik visą laiką mokėse arbatos ceremonijos. Lietuvę sutiko priimti Jamada Kimiko, ši ceremonijos meistrė buvo atvykusi į Lietuvą, per Japonų kultūros dienas. “Mokytoja gyveno manuo namuose Kačerginėje. Tada pirmąkart gyvai pamačiau arbatos ceremoniją, ji man pasirodė labai graži,”-  pasakojo Raimonda.
Atsiverti nepuola
Anot pašnekovės, jai susidarė įspūdis, kad japonai nelabai noriai priima mokytis užsieniečių, nors garsiai apie tai nekalbama. “Jie labai renkasi žmones, kad šie iš japonų tradicijos nepadarytų to, ko nėra”, – sakė Raimonda.
Beje, apie kalbą, mokytoja ir mokinė viena kitą suprato puikiai, nors garbingo amžiaus japonė angliškai nešneka, o Raimonda japonų kalbos pradėjo mokintis visai neseniai. “Man buvo labai didelis išbandymas, nes kalbą stengiausi perprasti iš mimikos, judesių, žvilgsnių”, – prisimena pašnekovė. Pamokos kasdien trukdavo iki šešių valandų, Raimonda mokėsi individualiai, o kartais – su savo tautos paveldą studijuojančiomis japonėmis. “Klaidinga manyti, kad arbatos ceremoniją išmano kiekvienas japonas. Tai, ko išmokau aš, – tik pagrindai”, – sako lietuvė. Ji supranta, kad mokymasis yra porcesas, o įgūdžius galima tobulinti visą gyvenimą. Raimonda šmaikštauja, kad turi tai patvirtinantį dokumentą – Didžiosios Japonijos arbatos ceremonijos asociacijos sveikinimą pradėjus mokymosi kelią, kuris nelygu koks požiūris į būtį, niekada nesibaigia arba baigiasi kartu su žmogumi.Tęsinys seka…. Fotografija Liudo Masio.

“Kauno dienos” priede, išspaudinti dienraščio žurnalisto Dariaus Selenio surinkti  pastebėjimai iš Arnoldo kelionės į Dodžo pasakojimo:
Architektas Arnoldas Asauskas Japonijoje miegojo sporto salėje ant dviejų čiužinių, valgė ryžius, pigesnę nei mėsa žuvį, krabus, makaronus. Kendo mokykloje po treniruotės salę, “dodžą”, plaudavo visi kartu. Lietuvis ugdė pagarbą, darbštumą, mokėsi suvokti savo silpnąsias ir stipriąsias savybes ir daug kalbėjo su japonais. Jie – japoniškai, jis – angliškai arba lietuviškai. Tačiau vieni kitus suprato.
Mėnesį asketiškai gyvenęs ir į savęs ugdymo filosofiją paniręs kaunietis nepamiršo, kad yra architektas. “Ten nėra dviejų vienodų pastatų, – pasakojo jis apie įspūdžius iš Tokijo. – Visi namai – kokybiški ir užbaigti.” A.Asauską sužavėjo vidutinio socialinio sluoksnio japonų dviaukščiai.
Timpt, timpt. Kažkas čiuptelėjo architektą už rankovės. A.Asauskas atsigręžė, už nugaros – būrys mokinių. Mandagūs, iškart atsiprašė už trukdymą. Akyse – prašymas. Galima? Arnoldas nusišypsojo ir atsakė į jiems rūpimus klausimus. Japonų vaikams buvo įdomu, iš kur atvykęs europietiškų bruožų vyras, ką jis jau aplankė jų šalyje. Japoniukai tam buvo pasirengę: pasaulio žemėlapis, senosios Japonijos sostinės Kioto šventyklų nuotraukos.
Elektronikos ir komforto įrangos prifarširuoti šildomi unitazai, pirtyse įrengti kaitros nebijantys skystųjų kristalų televizoriai… Japonų kasdienybės detales, liudijančios technologijų triumfą, A.Asauskui padarė įspūdį. Tačiau jis išvydo ir kitą technologijų eros pusę. Fotografija daryta Arnoldo...Straipsnį kviečiame skaityti kaunodiena.lt tinklalapyje.